Sekmadienį po Sekminių švenčiame Švenčiausios Trejybės šventę - didįjį Dievo būties slėpinį. Žmogaus protui Dievas buvo, yra ir liks paslaptimi, nes mes nepajėgūs prie jos prisiliesti. Tyrinėdami visatą, medžiagos sandorą ar patį žmogų, mes suvokiame begalinę didybę Kūrėjo, iš kurio kilo visas matomas pasaulis. Atidžiai skaitoma gamtos knyga labai daug pasako apie Kūrėjo išmintį ir galybę, tačiau neatidaro durų, už kurių pamatytume, koks iš tikrųjų yra Dievas.
Mes, krikščionys, esame laimingi žmonės, nes galime skaityti ne tik gamtos, bet ir apreiškimo knygą – Šventąjį Raštą, kuris leidžia giliau įžvelgti į Dievo būties paslaptį. Ši Apreiškimo knyga kalba apie vieną Dievą, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Pirmoji Šventojo Rašto knyga prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Dievas panoro žmogui apreikšti, kad visa tai, ką jis mato, kas jį supa nėra aklos materijos žaismas, bet protingo Kūrėjo darbas.
Naujajame Testamente Dievo Apreiškimas kalba, kad pasaulio kūrime dalyvavo Dievo Žodis. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Pradžioje buvo Žodis <...> ir Žodis buvo Dievas. <...> Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,1-3). Tas Dievo Žodis yra jo mylimasis Sūnus Jėzus Kristus, įsikūnijęs ir savo mirtimi išgelbėjęs pasaulį. Apaštalas Paulius apie jį kalba: „Jame (Kristuje) yra sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, <...> visa skurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1,16-17).
Jėzus, žengdamas į dangų, pažadėjo atsiųsti Globėją - Šventąją Dvasią, kuri kalbės, ką bus išgirdusi iš Tėvo ir Sūnaus ir ves jo mokinius į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 12-15).
Taigi, mes tikime vieną, bet triasmenį Dievą. Dievą Tėvą kontempliuojame jo kūryboje, Dievą Sūnų – ypač įsikūnijime ir žmogaus atpirkime, Šventąją Dvasią – per amžius veikiančią Bažnyčioje ir vedančią mus į galutinį tikslą.
Gal labai norėtume pilnai suvokti, koks yra Dievas ir kaip būdamas vienas jis gali egzistuoti ir veikti trijuose Asmenyse, bet šiam norui nebus lemta išsipildyti ne tik čia žemėje, bet ir amžinybėje. Tik pats Dievas pilnai save pažįsta, o mes savo protu galime tik truputį prisiliesti prie jo paslapties, ir jos begalybės nustebinti, su angelais kartoti: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, Galybių Dievas“.
Švenčiant Švč. Trejybės paslaptį, ne tiek reikia susikoncentruoti, kokia yra Švč. Trejybė, bet kaip mes atsiliepiame į mus sukūrusį, atpirkusį ir į amžinąją laimę vedantį Dievą.
Dievą Kūrėją pagerbiame, gerbdami jo kūrybą – gamtą, ypač tos kūrybos viršūnę – žmogų. Pagarba Dievo kūrybai reikalauja, kad puoselėtume gamtą ir jos nežalotume, kad gerbtume savo ir kitų kūnus bei sielas. O juk šiukšlių krūvą galima išversti ne tik gražiame gamtos kampelyje, bet ir žmogaus kūne bei sieloje!
Amžinąjį Žodį, per kurį buvo sukurtas ir atpirktas pasaulis bei žmogus, pagerbiame, kai jo paskelbtąjį Evangelijos žodį bandome padaryti savo gyvenimo keliu ir juo ištikimai eiti. Dėl to Bažnyčioje yra labai gerbiama Jėzaus Motina Marija ir šventieji, kurie bandė kuo ištikimiau sekti paskui Jėzų.
Tiesos bei Meilės Dvasią pagerbiame ne tik malda, dar labiau atvira širdimi, kai leidžiamės jos prakalbinami ir vadovaujami. Kai Dievo Dvasią prisimename ne tik per Sekmines, bet kiekvieną dieną leidžiame jai vadovauti mūsų gyvenimo kelionei.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
